Kaip pakis koncepcijos projektas po susitikimų keliuose Lietuvos miestuose, kada ir kokia sistema turėtų atsirasti po neformaliojo ugdymo koncepcijos ir ją grindžiančių teisės aktų priėmimo, aiškino švietimo ir mokslo ministro patarėjas Albertas Lakštauskas

Kokių siūlymų sulaukėte Neformaliojo ugdymo koncepcijos pristatymuose Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, Anykščiuose bei Vilniuje? Kiek į juos bus atsižvelgta?

Sulaukėme kelių dešimčių siūlymų, kuriuos darbo grupė jau aptarė, ir dalis jų įtraukti į Neformaliojo ugdymo koncepciją. Kiti bus panaudoti kuriant koncepcijos nuostatas įtvirtinančius teisės aktus – įgyvendinant akreditavimo ir licencijavimo, neformaliuoju ugdymu užsiimančių įstaigų finansavimo tvarką.

Švietimo darbuotojams daugiausia klausimų kilo dėl sąvokų. Dar šią savaitę planuojame, kad vyks susitikimas su dabartinių neformalaus švietimo sistemos finansuojamų organizacijų, akademinės bendruomenės nariais, kur bandysime aiškintis, kaip reikėtų pavadinti vieną ar kitą veiklą.

Siūloma keisti kai kurias formuluotes koncepcijos projekto situacijos analizėje, atsisakant apibendrintų esamos padėties vertinimų, pastebint tai, kas yra pozityvu.

Ar naująja koncepcija neketinama pakeisti dabartinės neformaliojo švietimo sistemos: ar neišnyks apibrėžtosios laisvalaikio – saviraiškos, profesinės linkmės, ikimokyklinio ir priešmokyklinio neformaliojo švietimo dalys?

Tai klausimas sukėlęs daugiausia diskusijų. Planuojama, kad naujai siūlomas segmentas turėtų atsirasti kaip viena iš neformaliojo švietimo dalių. Į asmens gyvenimo įgūdžių ugdymą orientuotas neformalus ugdymas neturi atsirasti dabar veikiančio neformalaus švietimo sąskaita. Svarbu, kad neformaliojo švietimo daliai – neformaliajam ugdymui turėtų būti skiriamas ir papildomas finansavimas. Suprantame, kad tai bus galima padaryti tik gerėjant šalies ekonominei situacijai.

Neformaliojo švietimo koncepcijoje teigiama, kad jis turėtų ugdyti asmenines, edukacines, socialines kompetencijas. Ją papildančioje Neformaliojo ugdymo koncepcijoje akcentuojami tie patys dalykai. Ar ta pati veikla mokyklose priklausys ir neformaliojo ugdymo, ir laisvalaikio ar saviraiškos sritims ir bus finansuojama dukart?

Dokumentų lygmeniu – taip, skirtingos neformaliojo švietimo sritys ugdo tas pačias kompetencijas, tačiau praktikoje taip nėra. Dabartiniai asmeninių, socialinių kompetencijų ugdymo rezultatai nėra tokie geri, kokių norėtume. Tai parodė Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atliktas tyrimas.

Apie veiklų finansavimo tvarką kalbėti dar per anksti. Per 2010 metus bus sukurtas finansavimo modelis, kuriame turėsime ir rasti atsakymus į klausimus dėl finansavimo tvarkos. Tačiau jau dabar galiu pasakyti, kad viena veikla nebus finansuojama dukart – mokyklai bus sukurta galimybė apsispręsti, kuri neformalaus švietimo sritis yra jos prioritetas ir pagal kurią sritį ji gaus finansavimą. Jei mokykla siūlys įvairesnių veiklų, jei vienuose užsiėmimuose ugdys profesinius, meninius gebėjimus, o kituose – asmenines, socialines, edukacines kompetencijas, galės gauti finansavimą pagal kelias ugdymo programas.

Iki šiol nevyriausybinės neformaliuoju švietimu užsiimančios organizacijos, norėdamos gauti finansavimą, dalyvaudavo projektuose, negaudavo savivaldybių paramos. Ar sistema keisis? Ar galės nevyriausybinės įstaigos lygiavertiškai konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis ir gauti lėšų veiklai iš savivaldybių, taip pat kaip meno mokyklos?

Parengusios ugdymo programas ir surinkusios pakankamai dalyvaujančių vaikų, nevyriausybinės organizacijos ir individualūs paslaugų teikėjai užtikrintų didesnę neformalaus švietimo veiklų įvairovę, nei yra dabar. Tačiau profesinės linkmės segmente, kur kalbama apie gabių vaikų meninį ugdymą, lygiavertė konkurencija tarp meno mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų nebūtų tikslinga. Meno mokyklų finansavimo sistema turėtų veikti kaip veikusi.

Kokie Jūsų preliminarūs skaičiavimai? Kokio valstybės finansavimo prireiktų naujai neformaliojo švietimo sistemos daliai?

Tikslų lėšų poreikį žinosime tuomet, kai turėsime akredituotų programų sąrašą ir jas norinčių lankyti vaikų skaičių, tačiau jau dabar aišku, jog iš pat pradžių daug lėšų skiriama nebus. Kol neformalusis ugdymas neatras savo vietos, kol nebus užtikrinta jo kokybė, finansavimas galėtų sudaryti keletą procentų viso neformaliojo švietimo biudžeto. Jei sistema veiks sėkmingai ir rezultatai bus geri, bus galima tikėtis didesnio valstybės finansavimo.

Koncepcijos pristatymo metu buvo minėti planai finansavimą teikti remiantis principu „pinigai paskui vaiką“, vadinamuoju krepšelio principu. Kodėl?

Finansavimo sistema, veikdama pagal krepšelio – pinigai paskui vaiką – principą, padidintų neformalaus švietimo prieinamumą: neformaliojo švietimo sistemoje galėtų dalyvauti daugiau vaikų, atsirastų paslaugų įvairovė. Be to, susidarytų sąlygos veikti ir nedideliems paslaugų teikėjams. Tai ypač svarbu dėl regioninių Lietuvos skirtumų, nes daug didesnė neformaliojo švietimo veiklų pasiūla miestuose, regionų centruose, daug mažesnė kaimuose, kur neretai tik mokykla siūlo vieninteles neformaliojo švietimo paslaugas.

Toks finansavimas suteiktų galimybę net ir nedidelei vaikų grupei burtis pas talentingą mokytoją, turintį idėjų. Tai ypač svarbu kaimuose, miesteliuose, kur net mokyklų nėra. Pavyzdžiui, grįžta vaikai iš miestelio mokyklos ir susirenka pas mokytoją, kuris moko juos ne tik konstruoti motociklus, bet ir bendraudamas su jais moko siekti tikslo, planuoti darbus, sukuria gerą, darbingą, šiltą atmosferą.

Kas užtikrins ir prižiūrės, kad nebūtų sukčiaujama, kad krepšelių pinigai būtų panaudoti skaidriai ir pagal paskirtį?

Jūsų įvardyta grėsmė suprantama, tačiau esame numatę keletą saugiklių. Visų pirma – kiekvienos šeimos atsakomybė prižiūrėti, kad vaikui skirti pinigai duotų jam naudos. Jei vaikas bus tik įrašytas į būrelį, o veikloje nedalyvaus, šeima praras vaiko ugdymui skirtus pinigus.

Be to, sieksime viešumo: apie užsiėmimus, jų periodiškumą, rezultatus bus galima sužinoti internete.

Vienas stipriausių saugiklių – licencijavimo ir akreditavimo tvarka. Ugdytojas rengdamas programą turės parodyti, kokiam vaikų skaičiui ji skirta, kokius gebėjimus ji ugdys, koks tikėtinas rezultatas ir kokiu būdu jį galima patikrinti. Be to, tie ugdytojai, kurių reputacija bus gera ir kurių veikla bus vykusi, tikėtina, sulauks daugiau vaikų. Nuo ugdytojo darbo rezultatų priklausys ir pas jį užsiėmimus norinčių lankyti vaikų skaičius.

Kokia turėtų būti akreditavimo, licencijavimo tvarka?

Akreditavimo ir licencijavimo tvarka numatyta užtikrinti neformaliojo ugdymo paslaugų kokybę. Tai bus padaryta nustatant reikalavimus ugdytojams, jų parengtoms ugdymo programoms. Numatyta, kad norinčios gauti neformaliajam ugdymui skirtą finansavimą įstaigos turėtų akredituotis, norintys teikti paslaugas asmenys turėtų gauti licencijas. Naujai kuriama kokybės užtikrinimo tvarka nebūtų taikoma kitoms neformaliojo švietimo sritims, kurios vykdydamos savo misiją per daugelį darbo metų sukaupė didelę patirtį.

Šiuo metu koncepcijos kūrėjai ją tikslina, svarsto per susitikimus išgirstus pasiūlymus. Jie tikisi, jog lapkritį atnaujintą Neformaliojo švietimo koncepcijos projektą patvirtins ir švietimo ir mokslo ministras. Manoma, kad nuo 2010 m. dviejose Lietuvos savivaldybėse galėtų prasidėti bandomieji projektai, pagal kuriuos bus sprendžiama apie tolesnį koncepcijos įgyvendinimą.

Kristina Urbaitytė, Bernardinai.lt